Mozė bylojo tautai:
„Viešpats, tavo Dievas, pažadins tau pranašą iš tavo tautiečių, iš brolių tavųjų – kaip ir mane. Jo klausykite! Juk šito meldei iš Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, susirinkimo dieną, kada tu kalbėjai: ‘Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau’.
Tada man Viešpats pasakė: ‘Jie teisūs, šitaip kalbėdami. Jiems aš pažadinsiu pranašą iš jų brolių tarpo – kaip ir tave. Į jo lūpas įdėsiu savo žodžius, ir jis skelbs jiems visa, ką jam paliepsiu.
Kas nepaklausys mano žodžių, kuriuos jis skelbs mano vardu, tą aš patrauksiu atsakomybėn. Bet jeigu koks pranašas išdrįstų mano vardu skelbti žodį, kurio jam neliepiau skelbti, arba kalbėtų kitų dievų vardu, – toks pranašas turės numirti’“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 94, 1–2. 6–9)

P. O kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. – P.
Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. – P.

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!“ – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 7, 32–35)

Broliai!
Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių.
Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui.
Aš tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas kilnumo ir neblaškomo atsidavimo Viešpačiui.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 16)

P. Aleliuja. – Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą,
gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 21–28)

Kafarnaume, šeštadienį nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.

Mozė bylojo tautai:
„Viešpats, tavo Dievas, pažadins tau pranašą iš tavo tautiečių, iš brolių tavųjų – kaip ir mane. Jo klausykite! Juk šito meldei iš Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, susirinkimo dieną, kada tu kalbėjai: ‘Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau’.
Tada man Viešpats pasakė: ‘Jie teisūs, šitaip kalbėdami. Jiems aš pažadinsiu pranašą iš jų brolių tarpo – kaip ir tave. Į jo lūpas įdėsiu savo žodžius, ir jis skelbs jiems visa, ką jam paliepsiu.
Kas nepaklausys mano žodžių, kuriuos jis skelbs mano vardu, tą aš patrauksiu atsakomybėn. Bet jeigu koks pranašas išdrįstų mano vardu skelbti žodį, kurio jam neliepiau skelbti, arba kalbėtų kitų dievų vardu, – toks pranašas turės numirti’“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 94, 1–2. 6–9)

P. O kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. – P.
Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. – P.

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!“ – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 7, 32–35)

Broliai!
Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių.
Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui.
Aš tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas kilnumo ir neblaškomo atsidavimo Viešpačiui.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 16)

P. Aleliuja. – Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą,
gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 21–28)

Kafarnaume, šeštadienį nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.

Viešpaties žodis Jonai bylojo: „Kelkis! Nuvyk į Ninevę, tą didelį miestą, ir skelbk jam bausmę, kurią tau pranešiu“. Jona atsikėlęs nuvyko Ninivėn, kaip Viešpats jam buvo paliepęs.
Ninivė Dievui buvo didelis miestas – trijų dienų apėjimo. Jona pradėjo apeiti miestą vienos dienos kelione ir šaukė, sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninivė bus sunaikinta!“
Niniviečiai Dievu patikėjo, paskelbė pasninką ir apsivilko maišais – nuo didžiausio iki mažiausio.
Ir Dievas matė jų darbus, – kad jie nusigręžė nuo savo piktojo kelio, – ir Dievui pagailo daryti tą blogį , kuriuo jiems buvo grasinęs, ir jo nepadarė.

Atliepiamoji psalmė (Ps 25, 4–9)

P. Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią.

Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink, –
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas. – P.
Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
atmink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės! – P.

Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius. – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 7, 29–31)

Sakau jums, broliai: laikas trumpas!
Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę.
Nes šio pasaulio pavidalas praeina.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė. Tikėkite Evangelija! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 14–20)

Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.

Samuelis ilsėjosi Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo skrynia. Ir Viešpats sušuko: „Samueli!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Paskui nubėgo pas Elį ir pakartojo: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Anas atsakė: „Nešaukiau. Eik ir miegok!“. Tasai nuėjo ir atsigulė.
Viešpats ir vėl pašaukė Samuelį. Atsikėlęs Samuelis nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tasai atsakė: „Nešaukiau, mano sūnau. Eik ir miegok!“. Samuelis dar nebuvo girdėjęs Viešpaties balso, jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.
Viešpats ir trečią kartą pašaukė Samuelį. Tasai atsikėlęs nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tada suprato Elis, jog Viešpats bus šaukęs berniuką. Ir Elis Samueliui pasakė: „Eik ir gulkis miegoti. O jeigu ir vėl tave šauktų, tai atsiliepk: ‘Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso!’“. Samuelis nuėjo ir atgulė į savo vietą.
Viešpats atėjo, atsistojo ir kaip pirma sušuko: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!“.
Samuelis augo. Viešpats buvo su juo, ir todėl nė vienas jo žodis veltui nenuėjo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 2. 4. 7–10)

P. Ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios.

Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint. – P.
Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

Knygoje apie mane parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. – P.

Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau
lūpas sučiaupęs. – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 6, 13c–15a. 17–20)

Broliai!
Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.
Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Taip pat kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.
Saugokitės palaidumo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui.
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Jn 1, 41. 17b)

P. Aleliuja. – Radome Mesiją, tai yra Dievo Pateptąjį. Tiesa ir malonė atėjo per jį. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 1, 35–42)

Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo maždaug dešimta valanda.
Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“). Ir nusivedė jį pas Jėzų.
Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

Samuelis ilsėjosi Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo skrynia. Ir Viešpats sušuko: „Samueli!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Paskui nubėgo pas Elį ir pakartojo: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Anas atsakė: „Nešaukiau. Eik ir miegok!“. Tasai nuėjo ir atsigulė.
Viešpats ir vėl pašaukė Samuelį. Atsikėlęs Samuelis nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tasai atsakė: „Nešaukiau, mano sūnau. Eik ir miegok!“. Samuelis dar nebuvo girdėjęs Viešpaties balso, jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.
Viešpats ir trečią kartą pašaukė Samuelį. Tasai atsikėlęs nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tada suprato Elis, jog Viešpats bus šaukęs berniuką. Ir Elis Samueliui pasakė: „Eik ir gulkis miegoti. O jeigu ir vėl tave šauktų, tai atsiliepk: ‘Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso!’“. Samuelis nuėjo ir atgulė į savo vietą.
Viešpats atėjo, atsistojo ir kaip pirma sušuko: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!“.
Samuelis augo. Viešpats buvo su juo, ir todėl nė vienas jo žodis veltui nenuėjo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 2. 4. 7–10)

P. Ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios.

Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint. – P.
Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

Knygoje apie mane parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. – P.

Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau
lūpas sučiaupęs. – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 6, 13c–15a. 17–20)

Broliai!
Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.
Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Taip pat kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.
Saugokitės palaidumo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui.
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Jn 1, 41. 17b)

P. Aleliuja. – Radome Mesiją, tai yra Dievo Pateptąjį. Tiesa ir malonė atėjo per jį. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 1, 35–42)

Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo maždaug dešimta valanda.
Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“). Ir nusivedė jį pas Jėzų.
Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).

Kelkis, nušvisk, Siono kalne, nes tavo šviesa jau ateina ir Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi. Žemę štai sutemos gaubia, tautas tamsybė dar dengia. Tačiau virš tavęs Viešpats jau spindi, tau jo šlovė apsireiškia.
Tautos keliaus prie tavosios šviesos, karaliai – prie tau užtekėjusio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui: visi štai renkasi pas tave keliauti. Tavo sūnūs atvyks iš toli, tavo dukros ant rankų bus nešamos.
Tada tu dairysies ir spinduliuosi, širdis tau iš džiaugsmo virpės ir ims plėstis, nes plauks į tave jūros turtai, suplūs pas tave tautų lobiai. Apguls tave kupranugarių daugybė, Midijano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi iš Sabos, auksu ir smilkalais nešini, skelbdami šlovinguosius Viešpaties darbus.

Atliepiamoji psalmė (Ps 71, 1–2. 7–8. 10–13)

P. Viešpatie, tave garbins visos žemės tautos.

O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
kad jis valdytų tautą kaip dera,
būtų teisingas tavo vargdieniams. – P.
Klestės jo dienomis teisingumas,
gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis.
Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros,
nuo Upės ligi žemės skritulio krašto. – P.

Salų ir Tarsio valdovai jam mokės duoklę,
dovanas neš jam Arabijos, Sabos valdovai!
Visi valdovai parpuolę jį garbins,
tarnaus visi jam pagonys. – P.

Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
Jis gailės vargšo, beturčio
ir savo varguoliams gelbės gyvybę. – P.

Antrasis skaitinys (Ef 3, 2–3a. 5–6)

Broliai!
Jūs esate girdėję, kokia malonės tarnyba Dievo man suteikta jūsų labui: apreiškimu buvo man atskleista paslaptis, kuri ankstyvesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams; pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, priklauso bendram kūnui ir drauge laukia pažado Kristuje Jėzuje iš Evangelijos.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 2, 2)

P. Aleliuja. – Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 2, 1–12)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.
Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.
Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį’ “.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.
Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Kelkis, nušvisk, Siono kalne, nes tavo šviesa jau ateina ir Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi. Žemę štai sutemos gaubia, tautas tamsybė dar dengia. Tačiau virš tavęs Viešpats jau spindi, tau jo šlovė apsireiškia.
Tautos keliaus prie tavosios šviesos, karaliai – prie tau užtekėjusio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui: visi štai renkasi pas tave keliauti. Tavo sūnūs atvyks iš toli, tavo dukros ant rankų bus nešamos.
Tada tu dairysies ir spinduliuosi, širdis tau iš džiaugsmo virpės ir ims plėstis, nes plauks į tave jūros turtai, suplūs pas tave tautų lobiai. Apguls tave kupranugarių daugybė, Midijano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi iš Sabos, auksu ir smilkalais nešini, skelbdami šlovinguosius Viešpaties darbus.

Atliepiamoji psalmė (Ps 71, 1–2. 7–8. 10–13)

P. Viešpatie, tave garbins visos žemės tautos.

O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
kad jis valdytų tautą kaip dera,
būtų teisingas tavo vargdieniams. – P.
Klestės jo dienomis teisingumas,
gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis.
Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros,
nuo Upės ligi žemės skritulio krašto. – P.

Salų ir Tarsio valdovai jam mokės duoklę,
dovanas neš jam Arabijos, Sabos valdovai!
Visi valdovai parpuolę jį garbins,
tarnaus visi jam pagonys. – P.

Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
Jis gailės vargšo, beturčio
ir savo varguoliams gelbės gyvybę. – P.

Antrasis skaitinys (Ef 3, 2–3a. 5–6)

Broliai!
Jūs esate girdėję, kokia malonės tarnyba Dievo man suteikta jūsų labui: apreiškimu buvo man atskleista paslaptis, kuri ankstyvesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams; pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, priklauso bendram kūnui ir drauge laukia pažado Kristuje Jėzuje iš Evangelijos.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 2, 2)

P. Aleliuja. – Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 2, 1–12)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.
Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.
Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį’ “.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.
Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Viešpats kalbėjo į Mozę: „Pasakyk Aaronui ir jojo sūnums: štai kaip jūs laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: ‘Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę’.
Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 66, 2–3. 5. 6 ir 8)

P. Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus ir tesaugo.

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedriu veidu težvelgia.
Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. – P.
Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. – P.

O Dieve, tave garbina tautos,
tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – P.

Antrasis skaitinys (Gal 4, 4–7)

Broliai!
Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymų valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“
Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 1, 1–2)

P. Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 2, 16–21)

Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Viešpats kalbėjo į Mozę: „Pasakyk Aaronui ir jojo sūnums: štai kaip jūs laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: ‘Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę’.
Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 66, 2–3. 5. 6 ir 8)

P. Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus ir tesaugo.

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedriu veidu težvelgia.
Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. – P.
Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. – P.

O Dieve, tave garbina tautos,
tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – P.

Antrasis skaitinys (Gal 4, 4–7)

Broliai!
Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymų valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“
Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 1, 1–2)

P. Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 2, 16–21)

Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių stebuklingų ženklų. Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kireniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.
Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis.
O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo Šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.
Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.
Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano sielą!“ Pagaliau suklupęs, jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, nepaskaityk jiems šios nuodėmės!“
Ir, tai ištaręs, užmigo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 3–4. 6. 8. 16–17)

P. Viešpatie, į tavo rankas pavedu savo gyvybę.

Būk man uola slėptis pavojuj,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai tu uola ir tvirtovė,
todėl savo garbei mane vesi, ganysi. – P.
Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
mane išvaduosi, Dieve ištikimasis.
Linksminsiuos, džiūgausiu: tu maloningas,
tu pažvelgsi į mano skurdą. – P.

Išgelbėk mane nuo priešo kėslų,
nuo mano engėjų.
Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
gelbėk mane: esi gailestingas! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 117, 26a ir 27a)

P. Aleliuja. – Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!
Dievas yra Viešpats, ir jis mums šviečia. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 10, 17–22)

Jėzus kalbėjo savo apaštalams:
„Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.
Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.