ANTISEMITIZMAS BIBLIJOJE

ANTISEMITIZMAS (AR HOLOKAUSTAS NUKRITO IŠ DANGAUS?)

Artėjant sausio 27 d., tarptautinei holokausto dienai, norisi pakalbėti apie antisemitizmą visuomenėje, bažnyčioje ir krikščionio gyvenime.

Tad paruošėme jums penkis staripsnius, kurie supažindins su antisemitizmo sąvoka ir padės suprasti, kodėl svarbu apie tai kalbėti.

Antisemitizmo tema nėra tokia lengva, kaip pradžioje maniau. Kuo labiau gilinuosi, tuo daugiau kyla klausimų.

Kad suprasčiau antisemitizmą, pradžioje paieškojau jo apraiškų pačiame Šventame Rašte. Kadangi Dievo tauta yra tokia svarbi Dievo akyse, supratau, jog šėtono žvilgsnis į ją taip pat išskirtinis. Taigi, kas tas antisemitizmas? Anti- graikų k. priešdėlis, reiškiantis priešingybę, priešiškumą kam nors. Tuo tarpu kita žodžio dalis yra kilusi nuo Nojaus sūnaus Semo vardo, tai semitinė gentis, kultūra, kuri apima daug platesnę tautų grupę nei žydai, tačiau pati sąvoka antisemitizmas naudojama kalbant konkrečiai apie priešiškumą žydams. Ir kada gi prasidėjo tas antisemitizmas? Kai kurių teologų, mąstytojų, tikinčiųjų nuomone jau nuo Abraomo laikų. Jau Hagara niekino Sarą ir stengėsi save išaukštinti, nes jai pavyko pagimdyti palikuonį Abraomui, o Sarai ne. Todėl, vos gimus Izaokui, Sara liepė Abraomui išvaryti Hagarą su jos sūnumi Izmaeliu. Abraomas meldėsi Dievui ir Dievas patvirtino, liepė daryti, ką žmona sakė. Būtent Izaokas buvo pažado sūnus, kuris pagal Dievo planą turėjo gimti iš Saros, ne iš kitos moters. Toliau prisimename Ezavo ir Jokūbo istoriją, kuomet apgaulės būdu Jokūbas išvilioja palaiminimą iš tėvo, t.y. pirmgimystę ir Ezavas supyksta, siekia jį nužudyti. Galiausiai Jokūbas kovoja su Angelu (ar pačiu Dievu) ir išgauna palaiminimą. Taigi, ši linija Abraomas, Izaokas ir Jokūbas yra labai svarbi, stengiantis suprasti Dievo tautos formavimosi esmę. Juk vėliau daugybę kartų Rašte pats Dievas yra vadinamas šių trijų patriarchų Dievu – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, ir visi suprasdavo apie kokį Dievą eina kalba. Galiausiai stebime Izraelio tautos istoriją Egipte: priespauda, išnaudojimas, žydų berniukų žudynės, išėjimas iš Egipto, žydų tautos persekiojimas dykumoje, Amalekas. Taigi, Amalekas irgi įkūniją antisemitizmo, mirties agresijos dvasią, kuri persekioja Izraelį. Per Mozę tarsi gaunamas pažadas „Viešpats kovos su Amaleku per kartų kartas“ (Iš 17, 16). T.y. Amaleko dvasia, neapykantos ir mirties dvasia kiekvienoje kartoje eis prieš Dievo tautą ir Jo žmones. Svarbu pažymėti, jog Amalekas buvo Ezavo palikuonis, taigi ši neapykanta yra paveldima, jei jos neatsižadama. Galiausiai tremtis Babilone ir Persijos Imperijoje. Esteros ir Mordechajo istorija. Iš šios istorijos yra kilusi žydų šventė Purim (burtai), kuomet Hamanas, Persijos valdovo valdinys, įtikina valdovą sunaikinti žydus visoje imperijoje, mesdamas burtus ir taip išrinkdamas dieną, kuomet tai bus įvykdyta. Estera, žydaitė, kuri buvo ištekėjusi už Persų imperijos valdovo, gavo progą išgelbėti savo tautą nuo visiško sunaikinimo. Taigi, Hamanas, kuris nekentė žydų tautos, iš dalies dėl to, kad Mordechajas žydas, nesilenkė prieš jį, buvo pats pakartas ant tų kartuvių, kurias pastatė Mordechajui. Esteros ir Mordechajo dėka, veikiant Izraelio Dievui, žydų tauta buvo išgelbėta nuo visiško sunaikinimo Persijos imperijoje. Taip pat galime prisiminti ir Danieliaus bei trijų jaunų žydų istoriją, kuomet jie atsisakę lenktis galingajam karaliui Nebukadnecarui ir buvo sumesti į ugnį. Viešpaties angelas juos išgelbėjo ir jie liko gyvi.

Taip pat labai gerai žinoma Danieliaus ir liūtų duobės istorija. Galiausiai Izraelis pateko į helenizmo gniaužtus dar nuo Aleksandro Didžiojo užkariavimo. Iš ten žinome Makabėjų istoriją, kuomet žydų tautą buvo siekiama sunaikinti ne fiziškai, o dvasiškai, kad ji užmirštų ir atsižadėtų savo Dievo ir taptų kaip kitos tautos, garbinančios stabus. Taip prieiname prie paties mesijo Jėzaus gimimo ir Erodo siekio jį nužudyti, ko pasekoje buvo išžudyti kūdikiai Betliejaus miestelyje. Ir tai tik Biblijos laikų istorijos. Tos istorijos tęsiasi iki šiol ryškiau ar silpniau pasireikšdamos iki mūsų laikų. Piktoji dvasia visais laikais persekiojo tautą, iš kurios turėjo kilti mesijas. Taigi antisemitizmo dvasia, amaleko dvasia, hamano dvasia yra tarsi ta užslėptoji antichristo dvasios pusė, kuri nekentė konkrečios žydų tautos, iš kurios turi kilti mesijas – Izraelio tautos Šlovė ir Išgelbėjimas („Išganymas ateina iš žydų (judėjų)“ Jn 4, 24). Antisemitizmo dvasiai sunaikinti žydą, reiškia sunaikinti mesiją. Žydo asmuo šiai dvasiai nuolat primena Šėtono pralaimėjimą. „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris (Izraelio tauta), apsisiautusi saule (šlovės simbolis), po jos kojų mėnulis (valdymo ženklas), ant jos dvylikos žvaigždžių vainikas (12 Izraelio giminių)“ Apr 12,1. Moteris pagimdė sūnų, berniuką. Mes žinome Jo vardą – Jeshua. Slibinas siekęs Jį sunaikinti, buvo nugalėtas ir išmestas į žemę. „Ir įnirto slibinas prieš moterį (Izraelio tautą), ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo Įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ Apr. 12, 17. Kas tie palikuonys? Tai visi mes, žydai ir ne žydai, kurie tikim Jo vardą. Taigi, antisemitizmo dvasia galiausiai atsisuka prieš tuos, kurie įskiepyti į kilnųjį alyvmedį per Jeshua kraują ir tampa Izraelio tautos dalimi.

Tačiau kyla labai skaudus klausimas, kodėl antisemitizmas sugebėjo prasiveržti netgi Bažnyčioje?

2/5 straipsnis