APIE ŽYDŲ TAUTOS IŠRINKTUMĄ

ANTISEMITIZMAS (AR HOLOKAUSTAS NUKRITO IŠ DANGAUS?)

Artėjant sausio 27 d., tarptautinei holokausto dienai, norisi pakalbėti apie antisemitizmą visuomenėje, bažnyčioje ir krikščionio gyvenime.

Tad paruošėme jums penkis staripsnius, kurie supažindins su antisemitizmo sąvoka ir padės suprasti, kodėl svarbu apie tai kalbėti.

„Ar yra kita tauta kaip Izraelis, tokia ypatinga žemėje tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip savo tautos, laimėdamas sau vardą dideliais ir nuostabiais darbais, pašalindamas tautas nuo kelio savo tautai, kurią atpirkai iš Egipto?“ 1 Met. 17, 21–22

Norint suprasti ne tik savo tikėjimo šaknis, bet ir pažinti kokį tikėjimą paveldėjome, per ką mūsų Bažnyčiai, tikėjimo nešėjai, teko pereiti ir ką patirti, kol atėjo iki mūsų, tenka grįžti prie pradžios (Dievo Žodžio).

Gyvenam vartotojiškoje visuomenėje, kai produktai ateina iki parduotuvių mums nežinomu keliu, tai ne tie laikai, kai žmonės buvo įpratę pirkti maisto produktus iš tų kuriuos pažįsta, o siuvėjas atkeliavęs į kaimą gyvendavo šeimoje, kol visus „apsiūdavo“. Išmokom neklausti, o priimti. Vaikai mus dar mokina stebėtis, klausti, nebijoti nežinoti. Taigi, šiuo straipsneliu pabandysiu kelti klausimus, kas iki mūsų mums atnešė tikėjimą, kaip jis buvo perduotas ir ar perduodant nebuvo padaryta klaidų.

Taigi, pradėjus gilintis į šaknis ir suvokus, kad jos ne šiaip žydiškos, bet 100 procentų žydiškos, kilo natūralus klausimas, kur ši grynoji žydiškoji dalis dingo? Mes skaitome Šventą Raštą – Senąjį Testamentą (Tanahum) ir Naująjį (Brit Kadaša) ir aptinkame, jog jis parašytas žydų žydams, išskyrus keletas paskutiniųjų laiškų Naujajame Testamente, parašytas žydų ne žydams. Tada kyla klausimas, o kaip mes nežydai esame susiję su Izraelio Dievu ir kodėl mes Jo nebepažįstame tokiu vardu? Juk Jis pats save taip pavadino. Ir kodėl mes, krikščionys, tikime į žydų Dievą? Juk net pats Jėzus (Jeshua) mesijas yra žydas. Gilinantis į tikėjimo šaknis klausimų tik daugėja. Tokie, kaip: kodėl niekas man to nesakė, kodėl niekas apie tai nekalba? Kai žmonės kalbėdavo apie bažnyčios istoriją, dažniausiai girdėdavome apie kryžiaus karus arba inkviziciją ir raganų medžioklę. Už tai Bažnyčia atgailavo ir atsižadėjo šios nuodėmės. Ir tarsi ši istorijos dalis yra labiau apšviesta ir su ja susitaikyta. Tačiau palietus žydų klausimą, tenka susidurti su dideliu priešiškumu ir kartais netgi neapykanta ar pasityčiojimu. Bet tai manęs nestabdo, kaip tik patvirtina, kad einam tinkamu keliu.

Skaitant Bibliją man buvo labai svarbu suvokti protu ir širdimi (kad šėtonas neišrautų pasėto Dievo Žodžio), jog Dievo Sandoros, Pažadai ir pašaukimas neatšaukiami. Tai man leido kitokioje šviesoje skaityti Dievo Žodį. Suvokiau, jog Dievas nėra kaip mes, greitai persigalvojantys ar negebantys būti ištikimi. Jis Ištikimas, Jis nesikeičia, toks pat vakar, šiandien ir per amžius. („Aš esu Viešpats, ir aš nesikeičiu. Todėl jūs, Jokūbo vaikai, nepražuvote“ (Mal 3, 6). Taigi, kai perskaičiau Abraomui Pradžios knygoje duotą pažadą (Pr 12, 3), jog Dievas laimina jį laiminančius ir keikia jį keikiančius, suvokiau, jog Dievas į šią tautą žvelgia kitu žvilgsniu, nei į kitas. Ir visai ne dėl to, kad kitos tautos menkesnės ar mažiau reikšmingos. Supratau, kad Dievas išsirinko per Abraomą sukurti sau tautą, kuri būtų pavyzdys kitoms tautoms, parodydamas joms, ką reiškia gyventi su Dievu ir ką reiškia gyventi be Jo. Juk ir vėliau dykumoje, Dievas tarsi susituokia su iš Egipto išėjusia Izraelio tauta ir paskiria jai pašaukimą būti kunigiškąja šventa tauta (Iš 19, 6), nešti šviesą tautoms (Iz 51, 4). Parašyta: „Tu mano tarnas, – pasakė man, – Izraeli, per tave apreikšiu savo šlovę!“ (Iz 49, 3). Ir nėra tai, kad Izraeliui labiau pasisekė, nei kitoms tautoms. Kai kuriuo atžvilgiu netgi mažiau. Jiems buvo daug duota, iš jų daugiau ir pareikalauta. Kaip ir apaštalas Paulius sako: „Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko. Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 2, 9–10). Vadinasi, ši tauta turi išskirtinumą Dievo akyse, ne tik dėl palaiminimų ir malonių, bet iš jų, kaip iš pirmagimio tėvas tikisi daugiau, nei iš jaunesniųjų brolių. Kodėl? Skaitant Senąjį Testamentą, susiduriame su krūva to pavyzdžių, už kiekvieną neklusnumą Dievui Izraelis buvo žiauriai baudžiamas tremtimi, badu, ligomis ir pan. Kaip Paulius sako, tai „koks tada pranašumas būti žydu? (Rom 3, 1) „Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti Dievo žodžiai“ (Rom 3, 2). Ir ne tik Žodis, bet kaip ir laiške efeziečiams 2 skyriuje skaitome, kad jiems patikėti ir pranašai ir sandoros, Įstatymas ir pažadai be kurių pagonys gyveno tūkstantmečius būdami toli nuo Dievo. Taigi Žydų tauta kaip kilnusis alyvmedis, yra Tėvo sode. Kuo skiriasi kilnusis ir laukinis alyvmedžiai? Patys iš savęs, jie tarsi niekuo nesiskiria, tačiau skirtumas tame, kad vienu rūpinamasi, tręšiama, apkasama, genima, kad duotų vaisių, o kitas (laukinis) paliktas kažkur laukuose žvėrims tik pasimaitinti. Taigi supratau, jog žydų tauta, tokia kaip kitos tautos, tik ji pasirinkta būti Dievo fokuse, kaip Viešpats per pranašą Zachariją sako: „kas tik užgauna jus, tas užgauna mano akies vyzdį“ (Zach 2, 12) . Vadinasi Dievui Jo tauta labai svarbi, sakyčiau Jis labai jautrus dėl jos. O mes?

Taigi, kad galėčiau sau atsakyti į klausimą, koks turėtų būti mano santykis su žydų tauta, supratau, kad turiu gilintis į Dievo santykį su Izraeliu ir pažinti, ko Jis troško iš jos. Ištikimybės, o ne aukos („Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos, ir Dievo pažinimas man mielesnis negu deginamosios aukos.“ Oz 6, 6). Ar mes, kaip Bažnyčia, ištikimi Izraelio Dievui, ar susikūrėm savo dievą, sau patogų, pridengdami, kas mums nepatinka, išraudami, kas mums nepatinka. Jei mes išrauname šaknis, ar mes patys liekame gyvi? Kaip apaštalas Paulius sako: „žinok, jog ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave“ (Rom 11, 18). Kas yra toji šaknis?

Tad aš klausiu kartu su apaštalu Pauliumi „ar Dievas atstūmė savo tautą?! Jokiu būdu!“ (Rom 11,1). Ir toliau sako: „Žiūrint evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai (mūsų pagonių), bet žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (Rom 11, 28-29). Ką reiškia mūsų naudai? Mūsų, tai pagonių, kurie buvome toli nuo Dievo, bet dėlei jų esame artimi, per Jėzaus (Jeshua) kraują, įskiepyti į kilnųjį alyvmedį. Ką tai reiškia? Ar žydai jungiasi prie mūsų, ar mes prie jų? Raštas sako, kad mes. Ir dar sako: „Jeigu, kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi... jų vietoje (teisingas vertimas yra „tarp jų“) įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas!” (Rom 11, 17–18).

Ir toliau: „Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtinio laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje“ (Rom 11, 24). Reiškia šaknis ir pats kilnusis alyvmedis yra žydiškos prigimties, kaip ir pranašai, karaliai bei pats mesijas. Tai kyla klausimas kaip sekasi Bažnyčiai dalyvauti toje vienybės misijoje, kuomet mes visi darniai klestime kartu, žydai ir ne žydai, kilniajame alyvmedyje? Juk to siekė Jėzus (Jeshua) – sugriauti mus skiriančią pertvarą, iš dviejų sukurti naują žmogų (Ef 2).

Ir dar būtų galima nurodyti daugybę šv. Rašto vietų, bet tegu skaitytojas padaro namų darbus ir tepaskaito Pauliaus laiško romiečiams 9–11 skyrius bei efeziečiams 2 skyrių.

Taigi, aš darau išvadą, jog jei Dievas ištikimas ir Jis nesikeičia ir Jo pašaukimas bei malonė neatšaukiami – Izraelis vis dar Jo išrinktoji tauta, nepriklausomai nuo pačios tautos santykio su savo Dievu. Taigi, čia svarbiausia tampa ne žydų santykis į Dievą, jų tikėjimas ar netikėjimas siųstu mesiju, bet Dievo ištikimybė, kuri yra garantas mums, jog mums nusidėjus ar būnat neištikimiems, Jis mūsų neišsižadės: „Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti“ (2 Tim 2, 13).

Ir jei aš mylių Jeshua Karalių, savo gelbėtoją, mylių tą, kas jam brangu. Jėzus, ne kartą savo žemiškajame tarnavime įrodė savo meilę Izraeliui, daug kartų tvirtino, jog atėjo tik pas juos, jog jiems reikia gydytojo ir pan. „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja tai paslėpta nuo tavo akių“ (Lk 19, 41–42). Dar Zacharijo giesmėje skelbiama: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“ (Lk 1, 68). Tuo tarpu Marija sako: „Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“ (Lk 1, 54–55). Taip pat toliau skaitome Luko evangelijoje apie Simeoną, kuris buvo „dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo“ (Lk 2, 25).

Senajame Testamente „izraelitai“ paminėti 2,5 tūkstančius kartų. Naujajame Testamente – 79 kartus, ir visi šie kartai nepriskirti Bažnyčiai iš tautų. Pvz. Laiške romiečiams 9 sk. 4–5 eilutės: „Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, dievogarbą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!“

Tad klauskime Dievo, ko Jis nori šiandien iš bažnyčios dėl savo tautos Izraelio?

Viešpats per Izaiją šaukia: „Paguoskite mano tautą, – sako jūsų Dievas, paguoskite ją!“ (Iz 40, 1)

Ir dar 122 psalmės 6–9 eilutės sako: „Melskitės už Jeruzalės gerovę: „Tebūna saugūs, kurie tave myli! Tebūna palaima tavo sienose, ir ramybė tavo pastatuose“. Savo giminių ir bičiulių labui sakysiu: „Tebūna tavyje ramybė!“ Dėl Viešpaties, mūsų Dievo Namų, ieškosiu to, kas tau gera“.

1/5 straipsnis