ANTISEMITIZMAS
Artėjant sausio 27 d., tarptautinei holokausto dienai, norisi pakalbėti apie antisemitizmą visuomenėje, bažnyčioje ir krikščionio gyvenime.
Tad paruošėme jums penkis staripsnius, kurie supažindins su antisemitizmo sąvoka ir padės suprasti, kodėl svarbu apie tai kalbėti.
Jei žiūrėtume į pirmuosius krikščionių bažnyčios formavimosi amžius, reiktų pripažinti, jog didžioji dalis buvo žydiška. Didžioji dalis vyskupų ir bažnyčios vyresniųjų, jau nekalbant apie apaštalus ir pirmuosius mokinius, buvo žydai. Tūkstančiai atsivertusių, pamokslaujant Petrui ir kitiems, buvo žydai. Taigi, net nebuvo tokio įpročio juos vadinti krikščionimis. Jie buvo tam tikra judaizmo atšaka. Žydai, kurie sulaukė savojo mesijo, kuris atėjo išpildyti Raštą.
Tik vėliau, patiems žydams stebintis, jie pastebi, kad Dievo Dvasia veikia daug plačiau, ji nužengia ir ant neapipjaustytų pagonių. Žydų tarpe tai buvo tarsi revoliucija. Reikėjo permąstyti Dievo Žodį. Buvo surengtas žydų susirinkimas Jeruzalėje, kad būtų nutarta, ką daryti su į Jėzų (Jeshua) įtikėjusiais pagonimis. Žydams buvo visiškai neįprasta sėdėti prie vieno stalo su neapipjaustytais, ką jau kalbėti apie tai, kad jie turi dalintis net savo Izraelio Dievu ir jo siųstu mesiju. Ar pagonys turi irgi tapti žydais? Ne, buvo nuspręsta, kad jiems reikia tik atsisakyti stabų, pasmaugtų gyvulių mėsos, kraujo ir ištvirkavimo. Jie netūrėjo perimti jokių kitų ritualų ar tradicijų, kurios buvo privalomos žydams. Žinoma priduriant, kad „Mozė kiekviename mieste nuo seno turi savo skelbėjų, kurie kas šabą jį skaito sinagogose“ (Apd 15, 21). Ką tai reiškia? Kad Dievo žodis, Įstatymas lieka svarbus ir pagoniui, kuris turi siekti jį pažinti, kad suprastų išganymą, atsekdamas visus pažadus ir pranašystes užrašytas Dievo Žodyje.
Tačiau laikui bėgant ir bažnyčioje gausėjant krikščionių iš pagonių, krikščionių tarpe pradėjo kilti noras atsiskirti nuo žydų. Šiam priešiškumui augant Bažnyčia pasidalina jau II amžiuje, Vakarų Romos imperijoje gyvenantys krikščionys atsisako švęsti Pesachą Žydų Pesacho laiku ir nukelia keliomis savaitėmis į priekį, kad tik jos nesutaptų laike. Taip atsirado mūsų Velykos. Tuo tarpu, kai Vakarų vyskupai Romos imperijoje pareikalavo, kad ir Rytų pusėje gyvenantys tikintieji atsisakytų švęsti Pesachą kartu su žydais, Rytų vyskupai labai sutriko ir atsakė, kad mes švenčiame taip, kaip šventė mūsų tėvai, o jie perėmė tai iš apaštalų. Kuriam laikui Vakarų vyskupai paliko juos ramybėje, bet tai buvo tik pradžia. Bažnyčioje gausėjant mąstytojų ir tikinčiųjų iš pagoniškų tautų, gausėjo ir pasisakymų prieš žydus bažnyčioje, prieš tradicijas, lankymąsi sinagogose, jų švenčių šventimą ir prieš bet kokį kontaktą su žydais. Čia galime paminėti tokius žymus asmenis kaip Origenas (mirė 254) – vieną žymiausių Rytų bažnyčios Tėvų, kuris įvedė terminą „Naujasis Izraelis“. Labai stipriai ir grubiai jo pasisakymuose skambėdavo požiūris į žydus. Taip pat Ambraziejus (337–397), Milano vyskupas, pasisakęs, jog žydai nebėra bažnyčios dalis ir jog reikia dėti visas pastangas, kad Dievas juos nuteistų. Augustino (354–430) Hipono vyskupo Alžyre kalbos skatino krikščionis persekioti žydus. Jonas Auksaburnis (344–407) Konstantinopolio patriarchas pasakė 8 garsius pamokslus, kupinus pagiežos žydams. Įspėjo tikinčiuosius neturėti nieko bendro su žydais, nei bendrauti, nei lankytis sinagogose ar religinėse šventėse, kad „neužsikrėstų žydiška liga“. Tai yra mūsų bažnyčios tėvai, kurie iš vienos pusės mokė tikėjimo tiesų, iš kitos nesugebėjo įžvelgti ypatingos Dievo tautos misijos išganymo istorijoje. Ir tai tik Bažnyčios kūrimosi pradžia.
Kas įvyko Bažnyčioje imperatoriaus Konstantino valdymo laiku? Baigėsi žiaurus krikščionių persekiojimas ir žudymas. Krikščionys jautė, kad jų maldos išklausytos ir Bažnyčios gyvenime atėjo aukso amžius, kuris, rodos, tęsiasi iki šiol. Tačiau kokia kaina. Visų pirma 325 m. I Nikėjos susirinkime buvo nutarta išsivalyti nuo visko, kas žydiška, patvirtinta nauja taip vadinamų Velykų diena, kuri nesutampa su Žydų Pesachu, o dar 321 m. Konstantinas įsakė kaip šventą savaitės dieną švęsti ne Šabą, o sekmadienį. Konstantinas įvedė tokią „tvarką“, kuri vyskupams atrodė labai priimtina. Visi bus vienodi vienoje vietoje. Pradėtos statyti Bazilikos imperatoriaus rūmų pavyzdžiu, kur visi tikintieji susirenka ir dalyvauja apeigose žvelgdami į tolumoje prie altoriaus stovintį kunigą, su kuriuo tikintysis greičiausiai net neturi asmeninio santykio. Kas atsitiko? Buvo pašalinta visa, kas žydiška, draudžiama rinktis namuose, šlovinti, melstis, pamokslauti, džiugiai šlovinti Dievą. Konstantino „tvarka“ buvo siekis sukontroliuoti ir valdyti didelę masę krikščionių, ir tikėjimą panaudoti politiniams tikslams suvienijant didelę imperiją. Daug lengviau kontroliuoti minią vienoje vietoje, skelbiant žodį didelėje bažnyčioje, kur susirinkę žmonės – anonimai, vienas kitam svetimi, klusniai klausosi palankaus imperatoriui mokymo. Taip politika pamažu įsiliejo į Bažnyčią ir gesino Dvasios veikimą. Žydiškų tradicijų atsisakymas vedė prie didėjančio dvasinio skurdo. Taigi, antisemitizmas vis veržėsi į teologiją, kol galiausiai Bažnyčioje beveik nebelieka ne tik žydų, bet nebelieka ir žydiškų tradicijų bei žydiško supratimo apie Dievą ir Jo Žodį. Norėdamas tapti bažnyčios nariu, žydas privalėjo atsižadėti savo žydiškumo, tapti pagonimi, kad galėtų pasikrikštyti ir tapti krikščioniu.
Taip pat svarbūs faktai (Johannes Fichtenbauer „Alyvmedžio slėpinys“):
365 metais Laodikėjos sinodas nurodė, kad visi krikščionys, kurie vis dar laikosi Šabo savo namuose, turi būti viešai ekskomunikuoti, atskirti nuo bažnyčios ir kai kuriais atvejais netgi pasmerkti myriop.
451 m. Chalcedono Susirinkime nutarta, kad bet kuris pakrikštytas žydas turėjo viešai atsiriboti nuo savo žydiškos šeimos ir paveldo, turėjo paskelbti, kad jis jau nebepriklauso Izraelio tautai. Bažnyčios vyresnybė netgi leido atiminėti vaikus iš žydų šeimų ir auginti juos vienuolynuose, kad čia iš jų išaugtų geri krikščionys.
Nuo Nikėjos II Susirinkimo 787 m. pradėti nuožmiai persekioti tie pasikrikštiję žydai, kurie toliau savo namuose šventė Šabą, apipjaustydavo savo vaikus ir gyveno pagal Mozės Įstatymą.
Kryžiaus žygiai. Jeruzalės okupacija.
11 a. sustiprėjus politinei ir religinei priešpriešai tarp krikščioniškos Europos ir musulmonų pasaulio prasidėjo Kryžiaus karai. Rengiantis žygiams, atsirado vienuolių, kurie pamokslavo, kad prieš einant į Šventąją žemę reikia susitvarkyti su žydais – juos pakrikštyti arba išnaikinti. Tai skatino pogromų rengimus prieš žydus. Rengiantis trečiajam kryžiaus žygiui labiausiai nukentėjo žydai Anglijoje. Daugiausia jų gyveno Londone. Sklido gandas, kad karalius leidžia siaubti žydus. Ypač didelė tragedija įvyko Jorko mieste, kur apie 150 žydų apsupti miesto tvirtovės bokšte nužudė vienas kitą, nenorėdami pasiduoti įtūžusiai miniai. Išviso įvyko 9 kryžiaus žygiai į Šventąją žemę. Galiausiai istorijos eigoje žydai tapo Kristaus priešais, Bažnyčios priešais, visų priešais. 17–19 a. buvo vykdomi pogromai Jėzaus vardu.
Atskilus protestantams nuo katalikų, ir šie paveldėjo antisemitizmą. Antižydiška mąstysena aptinkama beveik visose protestantizmo srovėse, pradedant Martinu Liuteriu (1483–1546). Nusivylęs, kad po jo pamokslų ir Reformacijos atsivertė mažai žydų, jis įsakė persekioti žydus ir šį žiaurumą pateisino savo pamoksluose bei raštuose, kurie turėjo įtakos protestantų ateities kartoms.
Taigi žydai patyrė nepaliaujamą priešiškumo ir persekiojimo istoriją. Pakeitimo teologija (kad žydai nebėra Dievo išrinktoji tauta) ir žydų išstūmimas iš Bažnyčios, kartu veikiant pasaulietiškoms nacionalizmo idėjoms išprovokavo 20 amžiaus tragediją – holokaustą.
3/5 straipsnis
