Susitaikinimo sodyba

1990 metais brolis Gediminas Numgaudis OFM dirbo Šventosios bažnytėlėje: „Čia dažnai atvykdavo šv. Jono kongregacijos sesuo Barbora, svajojanti įkurti mergaičių, sunkiai besiadaptuojančių visuomenėje, namus. Mes kartu ėmėme ieškoti vietos šiai idėjai įgyvendinti. Tuo metu Kretingos pranciškonų gimnazijoje dailės mokytoju dirbęs Juozas Šakinis daug pasakojo apie jo gimtuosius Pakutuvėnus, nepaprastai gražią gamtą, numelioruotą kaimą ir vienišą bažnyčią. Kartu nuvykome jos aplankyti ir ši vieta sesei Barborai pasirodė esanti per toli nuo artimiausio miestelio, o man patiko. 1991 metais, kai broliai vienuolyne klausė kur turėtų būti jų noviciatas aš parodžiau Pakutuvėnus ir pasakiau, kad mano įsitikinimu jis turėtų būti būtent čia. Tėvas Matas Jurevičius OFM ėmė dažnai atvažinėti į šią bažnyčią dvasinėm pratybom. Vėliau čia atvyko ir broliai kandidatai Paulius Vaineikis bei Faustas Meškuotis“. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, 2002)

​

1991 metų birželio 14 dieną (per šv. Antano atlaidus) mes, pirmieji brolių pranciškonų naujokai, atvykome į Pakutuvėnus, rekolekcijoms. Tėvas Matas OFM mums parašė eremitų regulą pagal dykumų tėvų patirtį (valgyti tik vieną kartą per dieną ir tik duonos, kurią reikia patiems susielgetauti po du einant per kaimą). Tos dešimt dienų buvo pirmasis susitikimas su pranciškonišku gyvenimu. Mes tikėjome, kad ateityje čia bus susikaupimo ir maldos vieta broliams naujokams. Meldėmės, o po to atsivertę skaitėme šv. Raštą, kuriame radome patvirtinančius žodžius, kad eitume ir statytume. Tai priėmėme kaip Viešpaties valią ir dviese su broliu Faustu Meškuočiu, tėvo Astijaus Kungio OFM palaiminti, išėjome statytis noviciato. Nė vienas iš mūsų nebuvo dirbęs nieko panašaus, bet perskaitėme, kad šv. Pranciškus statė iš mėšlo ir molio, sienas pindamas iš žabų vytelių. Tai ir mes nutarėme pirmą namuką pasistatyti molinį. Nežinojome nuo ko pradėti, tačiau mus nuolat lydėjo Viešpaties palaima – atvyko inžinieriai iš Aleksandravo kaimo, kurie patarė su moliu maišyti ne mėšlą, o pjuvenas. Tai buvo žymiai efektingesnė rišamoji priemonė. Traktoriais mums ėmė vežti molį. Aš pasiuvau odines kojines moliui minkyti. Dviese su broliu Faustu padarėme pamatus, išpynėme molinuko sienas. Tai buvo labai įdomus darbas, kadangi vasarą nuolat atvykdavo vienas kitas žmogelis, kurie mums padėdavo. Kiekvienas atsinešdavo kokių nors įdomių, labai pravertusių patarimų. Rugsėjo mėnesį nutarėme, kad visi broliai kandidatai važiuos kartu ir pagaliau pasistatysime namuką, nes supratome, kad mums dviese tikrai pritrūks jėgų. Darbas vyko labai sparčiai, sienos kilo, kilo ir galiausiai liko tiktai stogą uždengti. Bet mes to darbo pabaigti nesuspėjome, stogą uždengė stalius iš Aleksandravo. Bendrovės pirmininkas paaukojo duris, langą. Šio namuko paskirtis – vieno brolio eremito (atsiskyrėlio) namas, kuriame jis metus galėjo gyventi. Ir ateityje, manėme, kad tokių namukų turi būti žymiai daugiau. Bet Viešpaties plane buvo kitaip – Pakutuvėnų vieta tapo visų. 1993 metais niekaip negalėjome rasti vietos jaunimo stovyklai-rekolekcijoms prieš žygį į Žemaičių Kalvariją. Bandėme Šventojoje, kitose vietose, bet nieko neišėjo, tarsi Viešpats būtų sakęs: „Jums visi keliai į kitas vietas uždaryti – darykite stovyklą Pakutuvėnuose“. Taip atsirado pirmoji Pakutuvėnų stovykla. (Vaineikio Pauliaus OFM interviu, 1997)

​

1993 m. man buvo stiprus įkvėpimas šalia Šventosios bažnyčios įkurti susitaikinimo oazę, tokią kaip Taize (Prancūzijoje), bendruomenę priimančią atvykstančius žmones, ieškančius atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus, kur jie būtų išklausomi, galėtų pasimelsti: ši bendruomenė būtų krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Tačiau tokiai idėjai nepritarė Palangos kunigai ir šios vietos teko atsisakyti. 1995 metų pavasarį su architektu iš Palangos Kastyčiu Aleknavičiumi savaitę gyvenome Pakutuvėnuose melsdamiesi ir klausdami Dievo kas čia turėtų vykti. Abiem atėjo ta pati vizija: etnografinė žemaitiška sodyba. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, 2002)

​

„Susitaikinimo sodyba“ išsivystė iš brolio Gedimino OFM svajotos idėjos, 1995 metais Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybai ir broliams pranciškonams ieškant galimybių suteikti žmonėms vietą pabūti vienumoje, per bendrą darbą, maldą ir poilsį atstatyti santykius su savimi, Dievu ir aplinkiniais. Pakutuvėnų bažnyčia (esanti 30 km. nuo Kretingos) idealiai tinka šiai idėjai, nes yra gana toli nuo pagrindinio kelio ir kaimo (7 km), artimiausias vienkiemis – tik už kelių kilometrų. Gavome JE Telšių vyskupo Antano Vaičiaus palaiminimą. Susitarus su Plungės klebonu kun. J. Pačinsku, Pakutuvėnų bažnyčios klebono pareigas perėmė brolis Gediminas Numgaudis OFM.

​

1995 metais Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba 50-čiai metų išsinuomavo 49,25 ha žemės aplinkui Šv. Antano Paduviečio bažnyčią Pakutuvėnuose ir ėmė kurti „Susitaikinimo sodybą“. Vasaromis čia vyksta stovyklos Lietuvos šeimoms, Karaliaučiaus srities lietuvių kilmės vaikams, Kretingos bei Lietuvos akademiniam jaunimui, rekolekcijos prieš atgailos žygius į Žemaičių Kalvariją, rankdarbių, ikonografijos mokyklėlės, aplinkinių kaimų vaikai ruošiami Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentams. Kitais metų laikais Kretingos Šv. Antano religijos studijų instituto studentai, bei Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnybos nariai atvyksta asmeninėms rekolekcijoms. Nuo 1995 metų organizuojamos šeimų stovyklos buvo pirmasis tokio pobūdžio bandymas Lietuvoje. Šios stovyklos turėjo didelę įtaką Lietuvos šeimų dvasiniam prabudimui.

​

"Pakutuvėnai, tai tikriausiai yra mūsų dangiškojo Tėvo idėja, nes jaunimas neturi šaknų Bažnyčios viduje, tačiau nori sužinoti apie dvasinį gyvenimą. Klausėme savęs, ką mes dėl jų galime padaryti. Vokietijoje nupirkome du eksportinius konteinerius (kuriuose vežiodavo kavą). Draugo Artur Reuter fermoje juos pasistatėme ir darbavomės patys bei senukai pensininkai. Viename konteineryje stengėmės įrengti viską, ko gali prireikti: virtuvę, miegamąjį (5–as lovas), rašomąjį stalą, apšildymą (krosnelę), šaldytuvą, elektrinę plytelę. Kitame konteineryje įrengėme dirbtuves, kad galima būtų dirbti. <…> Jau pirmaisiais metais matėme vaisius: kiek daug buvo išpažinčių, Pirmosios Komunijos ėjo ne tik vaikai, bet ir vyresni žmonės. Pastebėjome, kad atėjo ir narkomanų, kurie pirmą kartą ėjo išpažinties, Pirmosios Komunijos, kad žmonės čia atvyksta iš toli: iš Vilniaus, Kauno iš užsienio. Pastebėjome, kad jaunimas, kuris čia apsilanko, išeina su ramybe ir pagarba Dievui (gal net ir sau pačiam) širdyje, su viltimi gyventi. Tikiu, kad mūsų dar laukia labai ilgas kelias (stovyklų bei statybų). Paraleliai vystantis bendruomenės dvasiniam gyvenimui, vyksta ir statybos. Labai džiugu, kad labai daug padeda Kretingos firma „Edija“, kurios vadovas Edmundas Jasinskas (vyresnysis), išgirdęs, kad Pakutuvėnus remia vokiečiai nustebo: „Kodėl Lietuvoje turi dirbti vokiečiai, negi mes patys negalime savo vaikams padėti?“ (Shmidt Konrad, „Lazarus-Hilfsverk“ koordinatorius, Vokietija, interviu, 1997)

​

„Susitaikinimo sodybos“ bendruomenė jau perėjo nemažą vystymosi kelią, kurį galima suskirstyti į kelis etapus:

1. „Pustelnikų“(1995-1996 m.), kuomet bendruomenę sudarė 4-5 žmonės čia atvykę „iš idėjos”. Jie stengėsi gyventi pagal dykumų tėvų patirtį, melstis ir atgailauti už savo ir pasaulio nuodėmes. Tai buvo žmones priimanti ir maldoje auganti bendruomenė, kuri neturėjo nieko savo. Nebuvo vandens, elektros, telefono. Gyveno kapinių koplyčioje o maistą gaminosi vokiečių dovanotuose konteineriuose ant krosnelės. Valgydavo du kartus per dieną rytą ir vakare. Pustelnikai meldėsi 4 kartus per dieną „Liturginių valandų“ malda: Rytinę, Dieninę, Vakarinę ir Naktinę, kurios pabaigoje kalbėdavo rožinį ir kaitydavo tos dienos „Šventųjų gyvenimus“. Žiemą miegoti tekdavo apsikabinus per dieną ant krosnies įkaitusį akmenį, nes kapinių koplyčia nešildoma. Atvykusiems svečiams buvo skirtas konteineris, tačiau jame krosnelė labai greitai atšaldavo ir tekdavo apsispręsti, arba taip pat miegoti su įkaitintu akmeniu, arba budėti ir kūrenti kas dvi valandas.

​

2. „Pustelnikų bei reabilitacijos“ (1996-1999 m.) bendruomenė. Gyvenimo būdas beveik toks pat kaip aukščiau aprašytasis. Skirtumas tik tas, kad bendruomenėje apsigyveno ne tik vaikinai, bet ir dvi merginos (kurios gyveno bažnyčioje). Bendruomenės narių skaičius svyravo nuo 4 iki 8, o vasarą prie stalo susirinkdavo iki 30 žmonių. Susikoncentravo nerašytos bendruomenės gyvenimo taisyklės, atsirado „dykumos diena“ (pirmadienis), kuomet kiekvienas galėjo pabūti akis į akį su Viešpačiu, atsirado Adoracijos poreikis. Pastebima, kad atvykstantys svečiai vis dažniau būdavo narkomanai, norintys pakeisti savo gyvenimą, ieškantys pagalbos. Pamažu ryškėjo bendruomenės kryptis – priklausomybių reabilitacija. Vis dažniau lankėsi spaudos atstovai, atvykdavo net ekskursijos autobusais. Stovyklos, kurias čia organizuodavo Kretingos Pranciškoniškojo Jaunimo Tarnyba, labai greitai visoje Lietuvoje paskleidė žinią, kad Žemaitijoje yra idiliška vieta poilsiui ir maldai. Žmonių antplūdis kartais tikrai pasidarydavo nevaldomas. Atsirasdavo ne tik „pamaldžių“, bet ir „bohemos“ ieškančių. Pustelnikai dar bandė laikytis maldos ir atsiskyrėlių gyvenimo būdo, bet… 1999 m. rudenį bendruomenė buvo uždaryta. Dėl dviejų priežasčių: nevaldoma svečių invazija (ne tik į žmonių kiekį, bet ir į gyvenimo būdą) ir pašaukimo ištyrimas (jei bendruomenė tikrai būtina, pagyvenę mieste, vėl sugrįš tie, kam Pakutuvėnų tikrai reikia).

​

3. 2001 m. „Susitaikinimo sodyboje“ įsikūrė sveikstančių narkomanų bendruomenė kurioje nuolat gyvena 10–13 žmonių. Jos tikslas padėti žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybės ligų, integruoti juos į visuomenės gyvenimą. Gyvenimas „Susitaikinimo sodyboje“ organizuojamas bendruomenės principu. Jaunuoliai pratinasi gyventi su kitais žmonėmis, kartu dirbti, kartu valgyti, padėti tiems, kurie ką tik atvyko (anksčiau atvykusieji ir atsistojusieji ant kojų, padeda kapstytis tiems, kurie ką tik atvyko). Gyvenimo bendruomenėje laikas: iki 1 metų. Naudojamasi „Dvylikos žingsnių ir tradicijų“ metodais. Aktyviai dalyvaujama anoniminių alkoholikų (toliau – AA) ir narkomanų anonimų (toliau – NA) veikloje. Trečiadieniais, penktadieniais 19.00 val. Kretingoje, Vilniaus g. 4 bei sekmadieniais 15.00 val. Vyksta uždari NA grupės „X“ susirinkimai. Bendruomenės taisyklės atspausdintos popieriuje ir pakabintos virtuvėje, kad kiekvienas atėjęs galėtų susipažinti.

​

4. 2005 m. vasarą bendruomenei vadovauti paskirtos Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės seserys vienuolės. „Susitaikinimo sodyba“ – sveikstančių nuo įvairių priklausomybių žmonių bendruomenė, kurioje nuolat gyvena 5-6 žmonės. Bendruomenėje stengiamasi gyventi krikščioniškais principais paremtą bendruomeninį gyvenimą. Kiekvienas naujai atvykstantis žmogus supažindinamas su taisyklėmis, kurias pasirašydamas įsipareigoja jų laikytis visą buvimo Pakutuvėnuose laikotarpį. Sveikimo pagrindą sudaro darbas, malda bei tarnystė. Taikomi „Dvylikos žingsnių ir tradicijų“ metodai, dalyvaujama anoniminių AA veikloje.

5. 2007 m. oficialiai įkurta VšĮ „Susitaikinimo sodyba“ Pakutuvėnų infrastruktūrai vystyti, bendruomenės bei stovyklų reikalams palaikyti. Steigėjai: brolių pranciškonų vienuolynas, Plungės savivaldybė, Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba.
Pakutuvėnų „Susitaikinimo Sodybos“ bendruomenę sudaro trys broliai pranciškonai, dvi Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės seserys, 5-6 žmonės, sveikstantys iš įvairių priklausomybių bei keletas darbuotojų. Visi vadovaujasi tradicine vienuolynuose įprasta dienotvarke, vadinama regula, pritaikyta Pautuvėnų misijai. Daug dėmesio skiriama maldai: kasdien ryte, per pietus ir vakare (po rožinio) kalbamos Dievo tautos Liturginės valandos. Visi dalyvauja kasdieninėse Šv. Mišiose. Nuo pusryčių iki pietų, o taip pat pasibaigus pietų pertraukai, iki vakarienės vyksta įvairiapusė terapinė veikla, įskaitant aktyvaus darbo terapiją.

Nors Pakutuvėnuose ir susiformavo sveikstančių narkomanų bendruomenė, tačiau išlieka tas pats poreikis kaip pradžioje: nedidelės tikinčiųjų bendruomenės, kuri priimtų atvažiuojančius žmones, kad jie galėtų pabūti maldoje, pasidarbuoti prie žemės, prie gyvulių ir tokiu būdu patirtų dvasinį gydymą. (Numgaudžio Gedimino OFM interviu, autorės asmeninis archyvas, 2002) Pakutuvėnų parapijos perspektyva: dvi šalimais gyvuojančios bendruomenės – sveikstančių narkomanų ir rekolekcinio veikimo (evangelizacinė).

​

6. Nuo 2013 m. rudens Pakutuvėnuose lieka tik broliai pranciškonai bei keli darbuotojai. Susitarus su kuriuo nors broliu galima atvykti kelioms dienoms asmeninėms rekolekcijoms, poilsiui, susitaikinimui... 

​

7. Šiuo metu kuriami planai dvasinės pagalbo bei evangelizacijos centrui. Primami žmonės, kuriems reikalinga dvasinė pagalba. Nuolatos gyvena keletas tarnaujančių žmonių. Aktyviai veikia Shalom bendruomenė bei parapija. Organizuojamos rekolekcijos, rengiami evangelizaciniai renginiai.

​

​

VIEŠOJI ĮSTAIGA SUSITAIKINIMO SODYBA

LT287044060006124853

301150778

 

MINIJOS G. 22

PAKUTUVĖNŲ K. PLUNGĖS R. SAV. ŠATEIKIŲ SEN.

90390

Lietuva

​

​