top of page

ATGAILA

Artėjant sausio 27 d., tarptautinei holokausto dienai, norisi pakalbėti apie antisemitizmą visuomenėje, bažnyčioje ir krikščionio gyvenime.


Tad paruošėme jums penkis staripsnius, kurie supažindins su antisemitizmo sąvoka ir padės suprasti, kodėl svarbu apie tai kalbėti.



Danielius, būdamas teisus Dievo akyse užtardamas tautą meldėsi prisiimdamas atsakomybę ant savęs, teisusis už neteisiuosius: „Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės ir maištavome, nusigręždami nuo tavo įsakymų ir nuostatų. Mes neklausėme tavo tarnų pranašų, kalbėjusių tavo vardu mūsų karaliams, didžiūnams, protėviams ir visiems krašto gyventojams.<...> Bet tau, Viešpatie, mūsų Dieve, priklauso gailestingumas ir atleidimas!“ Dan 9, 5-6, 9.


Kalbant apie atgailą už padarytus tautos nusikaltimus, už Holokaustą įvykusį Lietuvoje, man svarbu buvo išgyventi ją asmeniškai. Gali būti nesuprantama, kaip atgailauti už tautą, kai ir taip sunku atgailauti už savo asmenines nuodėmes. Todėl priėjau išvadą, jog jei nesu atgailavusi ir suvokusi savo nuodėmingumo ir savo purvo galybių Viešpaties akivaizdoje, nesugebėsiu patirti tikros atgailos ir už savo tautą. Patyrusi asmeninę atgailą ir išsižadėjusi savo nuodėmės, galiu žengti toliau, nes dvasinis pasaulis atsiskleidžia ryškesnėje šviesoje, kai esu apvalyta atgailos malonės Dvasios. Taigi, pereinu į kitą etapą – tautos atsakomybė tampa mano pačios asmenine atsakomybe, tautos nuodėmė – mano nuodėmė. Turiu prisiimti ją ant savęs, nusižeminti ir nuolankiai pripažinti, kad esu šios tautos dalis, net gi jos praeities dalis. Ne veltui krikšto metu įgyjame kunigystės patepimą. Tikiu ne šiaip jau jį gauname, o kad galėtume užtarti kitus. Kaip kunigas Senojo Testamento laikais stodavo prieš Dievą užtarti tautos ir aukodavo auką už nuodėmę, prisiimdamas nuodėmes ant savęs, o vėliau rankų uždėjimu jos pereidavo ant ožio, kuris būdavo paleidžiamas Jom Kipuro dieną į dykumą mirti. O dabar turime vyriausiąjį kunigą Jėzų, kuris užsikėlė mūsų nuodėmes ant savęs, mirdamas už mus, teisusis už neteisiuosius. Jei žvelgiu į Viešpaties Jeshua pavyzdį, suvokiu, kad tikroji atgaila, tai mirti sau, numarinti savyje bet kokią puikybę ir nuosavą teisumą, ar norą kažkaip išsiteisinti ir išsisukti.


Atvirkščiai, suvokiu, kad turiu išdrįsti ištari, „nusidėjome mes“ „mūsų tauta“, „mano tauta“. Mano tautos nuodėmė – mano nuodėmė. Mano tautos prakeikimai lydi ir mane, mano šeimą, mano artimuosius. Aš gyvenu su šiuo paveldu. Trokštu, kad mano tauta atgailautų ir atsiverstų ir būtų išlaisvinta, būtų laisva nuo nuodėmės, kuri veda į mirtį. Todėl išstoju, ne vieną, ne du kartus, bet tiek kiek reikės, kad atgailos Dvasios banga nuvilnytų per visą kraštą ir žmonės patirtų jos išlaisvinančią jėgą. Ir Nehemijo pavyzdžiu, kuris meldėsi už savo tautą, Izraelio tautą, galime melsti: “Tebūna atidi tavo ausis ir atviros tavo akys, kad išgirstum savo tarno maldą, kurią dabar siunčiu tavo Artume dieną naktį už tavo tarnus, Izraelio tautą (Lietuvos tautą), išpažindamas nuodėmes, kurias mes, izraelitai (lietuviai), esame tau padarę. Ir aš, ir mano tėvo namai esame tau nusidėję“ Neh 1, 6. Meldžiame už gyvuosius, kurie dabar gyvena šioje žemėje ir, kurie paveldi protėvių nuodėmės pasekmes, meldžiame už juos ir save, nes nusidėjo mūsų tėvų namai, mūsų namai.


Kaip parašyta Siracido knygoje 18, 21: „Nusižemink anksčiau, nei susergi, o kai esi nusidėjęs, daryk atgailą.“ Ši vieta man būdavo kaip įspėjimas, jei dar nepatiri nuodėmės pasekmių, skubėk nusižeminti ir atgailauti. Po Holokausto įvykių Lietuvoje jau praėjo 80 metų. Skubėti nebeišeina, ypač matant pasekmes: alkoholizmas, savižudybių skaičius, jaunėjimas asmenų sergančių psichinėmis ligomis (depresija, šizofrenija ir t.t.), mažėjantis tikinčiųjų skaičius bažnyčiose, okultinių praktikų didėjimas, tolerancija joms ir pan. Manau nebeturime kitos išeities, kaip šaukti į atgailą savo tautą, ypač tikinčiąją dalį, kuri gali prisiimti atsakomybę už šiuos įvykius. Pamenu, kai buvau retirte (retreat – verčiama kaip atsitraukti, atsitraukti nuo pasaulio ir susitikti su Dievu) Ukrainoje prieš keletą metų, buvo ištransliuota man labai svarbi mintis – kad kiekviena tauta, kaip ir Izraelio tauta, turi savo likutį – gyvai tikinčių ir sąmoningų krikščionių, ant kurių krenta atsakomybė už visą tautą. Mane tai sukrėtė. Būtent toji dalis, kurie eina tikėjimo keliu, išpažįsta Jeshua, kaip savo gyvenimo Viešpatį, kovoja dvasinę kovą – yra atsakingi už savo bažnyčią, už savo tautą. Kaip rašo Ezros knygoje 9 skyriuje 15 eilutėje: „Viešpatie, Izraelio Dieve, tu teisus, tačiau mes esame išgelbėti tarsi likutis, kaip šiandien. Štai stovime prieš tave nusikaltę. Todėl mes negalime būti tavo Artume.“


Nesakau, kad holokaustas yra vienintelė mūsų tautos nuodėmė. Tačiau tikiu, kad ši nuodėmė, tiek abejingumo, tiek žudymo, turi didelę įtaką dabartiniam mūsų gyvenimui. Todėl manau, kad turime imtis aktyvaus veiksmo. Popiežius Jonas Paulius II, taip pat ir prieš jį buvęs popiežius Jonas XXIII atgailavo už bažnyčios nusikaltimus padarytus žydų tautai. Daugelis sako, jog to užtenka. Tačiau manu, kad kol ši bendra visuotinė tautos nuodėmė, netaps mano asmeniška nuodėme, mano pačios gyvenimas nesikeis ir vis dar bus paliktos durys antikristo ir mirties dvasiai. Kaip Jeshua Viešpaties auka ir Jo kraujas neturi galios tam, kuris neateina su atgaila ir neišpažįsta savo nuodėmės, taip ir aš negaliu naudotis atpirkimo vaisiais ir visiška laisve Dvasioje, kol neišpažinau ir neatsižadėjau protėvių nusikaltimų. „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“ Apd. 3, 19.

Taigi, kaip apaštalas Paulius laiške romiečiams sako, jog Dievo gerumas skatina mus atgailauti. Ne kaltintojas, o Dievas trokšta tikros nuoširdžios atgailos, kuri veda į gyvenimą.


Manau tikroji atgaila, tai nuodėmės atsižadėjimas ir pasiryžimas, kad tai niekada mūsų gyvenime nepasikartotų. Mes esame pašaukti stovėti už visą tautą ir dabar Holokausto vietose visoje Lietuvoje ir skelbti atgailą, atsižadant mirties darbų, antisemitizmo dvasios, melsti atleidimo savo tautai ir skelbti Jeshua šventą kraują, kad jis, nuplovęs mūsų suteptą Jo tautos krauju žemę, išgydytų Lietuvą.

Ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę“. 2 Met 14.


Kiekvienu metu, kada važiuoju pro holokausto aukų vietas, širdy jaučiu skausmą, nes toji žemė pažymėta smurtu ir krauju. Bet tikiu, kad nuo Viešpaties ateis paguodos metas ir Lietuvai, jei mes vieningai, vienoje Dvasioje ir vienoje mintyje šauksimės savo Dievo, Izraelio Dievo atleidimo. Todėl raginu visus, kurių širdis neabejinga dėl šių tautos nusikaltimų sausio 27 d. vykti į šalia savo miestų ar miestelių esančias žydų žudynių vietas ir melsti mūsų tautai atleidimo, prakeikimo nuplovimo Jeshua krauju, atsižadant antisemitizmo ir mirties dvasios, kad mūsų žemė būtų išgydyta, kad įvyktų sutaikymas tarp žydų ir krikščionių, o mūsų širdys būtų išlaisvintos mylėti Dievo tautą ir melstis dėl jų išgelbėjimo.


„Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos – jų išgelbėjimui“ Rom 10, 1



5/5 straipsnis





31 views0 comments

Recent Posts

See All
bottom of page