Dievas mus kviečia stovėti tiesoje, kuri deja ne visada būna patogi, kurią sunku priimti ir pripažinti.
Pakutuvėnuose dažnai išgirsime kvietimą atgailauti. Daug, kas dėlto piktinasi, o tie, kurie išdrįsta žengti žingsnį ir nusižemina prieš Dievą, liudija kaip tai perkeitė jų gyvenimus.
Tad, kas yra atgaila? Kokia yra nuodėmė prieš žydų tautą? Kodėl reikia atgailauti? Kokie yra atgailos vaisiai?
Apie tai kalbame su broliu Gediminu Numgaudžiu.
Kas yra atgaila?
Hebrajų žodis tshuva verčiamas kaip atgaila – tai krypties pakeitimas, nusigręžimas nuo vieno, atsigręžimas į kitą. Mes visi gimę, kaip katalikai moko, su gimtąja nuodėme, atskirti nuo Dievo. Piktoji dvasia atskyrė žmogų nuo Dievo ir atgaila yra tada, kai mes atsigręžiame į Dievą, grįžtame prie Jo. Kas mus atskiria nuo Dievo? Atskiria nuodėmė, kuri yra to netikėjimo išraiška. Kai laužomas kuris nors Dievo įsakymas, mes ne visada tai atpažįstame kaip nuodėmę. Kartais ji pateisinama kaip būtinybė, kaip teisingas atpildas, užmiršus tikrus dalykus. Mes užimame teisėjo vietą, stojame pasaulio pusėn, palikdami Dievą. Išduodami Jėzų, mes atsigręžiame į malonumus, geismus ar kai ką kita. Žodis tshuva – tai 180 laipsnių pakeisti gyvenimo kryptį: jeigu ėjau į vieną pusę, aš apsisuku ir einu į kitą pusę. Supratęs, kad einu neteisinga kryptimi, aš grįžtu ten, iš kur atėjau, į tą klaidą, tada stengiuosi grįžti į Dievą.
Kai man priekaištauja, kad per daug kalbu apie atgailą ir kad nebereikia atgailauti už tėvų nuodėmes, nes Jeremijui Dievas pasakė, jog nebebaus vaikų už tėvų nuodėmes, aš tą suprantu, bet mintyse turiu ne Dievo bausmę, bet solidarumą su Dievu, nepritarimą neteisybei ir nuodėmei. Jeigu aš pažįstu Dievo žodį, Dievo tiesą, Dievo poziciją, renkuosi tą poziciją. Ir jeigu aš atpažįstu tiek savo gyvenime, tiek tautos, bendruomenės ar Bažnyčios gyvenime klaidą, nuodėmę, neteisybę, galiu ją slėpti, užmerkti akis, tada darausi nusikaltėlis, bendrininkas.
Kaip pradėjote kalbėti atgailos tema, kaip jums atsivėrė tylos uždanga?
Pradžios neatsimenu, kada ji buvo, bet jau daug metų aš po truputį, skaitydamas Šventojo Rašto tekstus, ypač Esteros knygą, Nehemiją, Danielių ir kitas vietas, užtinku tokį momentą: šie Dievo žmonės melsdamiesi, prašydami išgelbėjimo, pagalbos, pirmiausia meldėsi atgailos malda, atsiprašydami Dievo dėl savo protėvių, savo tėvų, savo tautos, o galiausiai ir savo asmeninių nuodėmių. Pagal žydišką biblinį supratimą, mes visi tarpusavyje susieti tarp kartų dvasiniais ryšiais. Žydams būdinga mąstyti, ką Dievas padarė Mozei, Abraomui ar žydams, kuriuos išvedė iš Egipto, tą ir man padarė. Tai išgyvenama liturgijoje prisimenant, ką Dievas padarė tautai, taip pat savęs neatskiriant nuo tos tautos, kaip dalies. Jeigu mes džiaugiamės Dievo darbais, Dievo meile, manau, kad teisinga atgailauti dėl savo brolių, sesių, dėl visos žmonijos nuodėmių. Tam tikru atžvilgiu tai verčia pervertinti visą istorijos patirtį.
Ar jums sunku atgailauti?
Kai kyla vidinis poreikis, negalvoji apie sunkumą, tiesiog jauti skausmą, tarsi Dievo skausmą. Solidarizuojantis su Juo tose žudynių vietose, atsiprašymo malda kyla natūraliai. Galbūt būna sunkiau atrasti žodžių, kaip atsiprašyti žmonių, kuriuos tenka sutikti žudynių vietose: žydų, kurie meldžiasi ten, kur buvo nužudyti jų artimieji. Kaip į juos kreiptis ir dar labiau neįskaudinti. Kitų žmonių akivaizdoje apima baimė, ką jie pagalvos, kai žinau tas antisemitines nuotaikas. Tada iškyla tie klausimai, bet dažniausiai tose vietose lankausi su bendro tikėjimo dvasios žmonėmis, todėl tai nėra taip sunku. Maldoje dažnai žodžių nerandu, tiesiog prašau, kad Šventoji Dvasia melstųsi mano lūpomis ir tiesiog prašau atleidimo.
Kokius atgailos vaisius jaučiate savo gyvenime?
Aš nebeskirstau žmonių pagal tautybę, man visi broliai, sesės. Ir pagal įsitikinimus neberūšiuoju, stengiuosi būti atviras įvairių bažnyčių, įvairių konfesijų žmonėms. Atgailauju dėl pakeitimo teorijos, kuri buvo įsivyravusi Bažnyčioje, kuri iki šiol egzistuoja ir ją skaldo. Taigi neįsivaizduoju ekumenizmo be atgailos dėl pakeitimo teorijos propagavimo, palaikymo Bažnyčios gyvenime.
Kodėl ir jus, dažniausiai išgirstame kviečiant į atgailą dėl nusikaltimų, padarytų būtent prieš žydų tautą?
Na, aš asmeniškai, kai turiu progą, atgailauju ir dėl tų, kurie mirė Sibire, ir dėl Rusijos atgailauju. Gal kartais patriotams nervus gadinu, kad už Rusiją meldžiuosi. Bet dėl žydų man, kaip tikinčiam žmogui, svarbus aspektas, jog Dievas pažadėjo Abraomui: palaiminsiu tuos, kurie tave laimins, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keiks. Aš suprantu, kad mes susiduriame su antisemitizmo dvasia, kuri kiršina tautas ir nustato įvairių tautų žmones prieš žydus, kad jie jų nekęstų, persekiotų, žudytų ir taip patys užsitrauktų Dievo prakeikimą. Dievas pažadėjo, kad žydai, išsklaidyti po pasaulį, bus palaiminimas tiems, kurie juos laimins, ir bus prakeikimas tiems, kurie juos keiks.
Kodėl turėtume atgailauti už kitų padarytas nuodėmes?
Bendraudamas su anoniminiais alkoholikais pastebėjau, kad per 12 žingsnių programą žmogui svarbu įvardinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių nuodėmes, kurios turi pasekmių jo gyvenime. Ne jis nusidėjo, nusidėjo jo tėvas ar mama, ar svetimas žmogus, kuris galbūt tyčiojosi iš jo, sumušė, priekabiavo. Todėl jis jaučia neapykantą tam žmogui, tai grupei, kuriai priklausė. Tai neapykantos, baimės nuodėmė, kuri trukdo jam gyventi, dalyvauti Dievo darbuose. Jis bijo tam tikros grupės žmonių ir su jais nebendraus, tiems žmonėms nepaliudys Dievo meilės.
Ir dėl to, kad būtų sugriautos tos barikados, uždangos, kurios neleidžia Šventajai Dvasiai tekėti iš širdies į širdį, kurios neleidžia man mylėt kitų žmonių. Kodėl aš nemyliu, nekenčiu tam tikros grupės žmonių ir to neįvardiju kaip nuodėmės? Dievo žodis, Šventosios Dvasios malonė padeda atpažinti nuodėmę. Kai Dievo meilės šviesoje aš ją pamatau, tada turiu gailesčio malonę. Be gailesčio malonės aš galiu sausai įvardyti nuodėmes, bet nesigailėdamas dėl jų nebūsiu išlaisvintas, nepatirsiu išgydymo, nebus perkeitimo. Ir taip Katalikų Bažnyčioje daugybė išpažinčių yra bevaisės, nes nėra gailesčio, nėra suvokimo, kad įskaudinta Dievo meilė. Dažnai žmonės gailisi, kad susimovė prieš kitus, prieš Dievą, bet nesigaili, jog įskaudino Dievo meilę.
Ar įmanoma krikščionybė be atgailos?
Man neįmanoma.
J. Btitneris savo knygoje rašo: ,,Bažnyčios jėgą galime susigrąžinti tik aiškiai išpažinę krikščionių kaltę prieš žydų tautą ir viešai pripažinę bei išpažinę savo žydišką paveldą.“ Ar pritariate? Kaip tai paaiškintumėte?
Manau, kad tą poziciją gan dažnai išsakau pamoksluose. Aš suvokiu save. Nors neturiu kraujo ryšio su Izraeliu, bet dvasiškai noriu būti kartu su žydais. Ir manau, kad per Krikštą, per Komuniją, priimdamas Jėzų į savo širdį, aš priimu ir žydų tautą, ir žydišką Kristaus kūno dalį. Skaitydamas apaštalo Pauliaus Laišką efeziečiams, kuriame rašoma, kad Dievas iš dviejų padarė vieną, sutaikino apipjaustytuosius su neapipjaustytaisiais Kristaus kūne, aš manau, jog yra padaryta didelė skriauda ir iki šiol tai labai stabdo Šventosios Dvasios veikimą ir skaldo Bažnyčią. Dėl to apgailestauju dėl visų nuodėmių. Jungiuosi prie Jono 23-iojo maldos, kurią jis ištarė per Vatikano II susirinkimą: Tėve, atleisk mums, kad mes daug amžių buvome akli, kad atmetėme tavo išrinktosios tautos grožį, kad mūsų kaktos paženklintos Kaino ženklu, kad daug amžių Abelis liejo mūsų iššauktą kraują ir ašaras. Atleisk mums, kad mes daug kartų keikėme žydus ir daug kartų nukryžiavome Tave jų asmenyje. Aš dabar laisvai perduodu tos maldos mintis. Aš sakau amen ir kartu klausiu: kiek katalikų yra girdėję šią maldą ir pritarė amen?
