top of page

HOLOKAUSTAS

Kas yra holokaustas? Iš graikų kalbos holos – visas, kaustos – išdegintas. Dar vadinamas hebrajiškai Šoa (HaShoah) – katastrofa. Tai sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių ir jų kolaborantų. Žodis Holokaustas vartojamas išskirtinai žydų tragedijai apibūdinti.


XIX a. pab. – XX a. pradžioje, pradėjus iškilti nacionalistinėms idėjoms, jog kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę, konkrečią teritoriją, kalbą, kultūrą pradėjo ryškėti siekis išgryninti savo tautą, iškeliant ją kitų atžvilgiu. Tuo metu taip pat plito rasių teorija, kuri skelbė, jog kai kurios rasės yra pranašesnės už kitas. Taip pat vyravo socialinė teorija (pseudomokslas) – frenologija, teigianti, jog iš žmogaus kaukolės galima gauti žinių apie jo charakterį, pomėgius, protinius gabumus ir pan. 19 a. paskutiniais dešimtmečiais antisemitizmas tapo įprastu Europos politikos bruožu. Net jei žydai stengėsi įsilieti į visuomenę ar tapdavo krikščionimis, vyravo nerašyta taisyklė „Žydas vis tiek lieka žydu“. Galiausia tai peraugo į kaltinimus, jog dėl visų visuomenės nelaimių kalti žydai. Vokietija nebuvo šiuo atžvilgiu išsiskirianti iš kitų valstybių. Tai vyko visoje Europoje.


Lietuvoje iki šios katastrofos žydai gyveno jau daugiau kaip penkis šimtus metų. Dažname miestelyje jie sudarydavo apie 50 procentų gyventojų, kai kur ir daugiau. Mes visi žinome istoriją, kas vyko mūsų žemėje. Didžia dalimi šią informaciją žinome todėl, kad tai po truputį pradėjo kilti į paviršių po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Kad ir kaip buvo bandoma sukurti žydo bolševiko įvaizdį, istorikai prieina išvados, jog sovietmečiu antisemitizmas tęsėsi toliau. Žydai nesudarė didesnės dalies komunistų judėjime, nei jų buvo visuomenėje. Komunistais buvo ir Lietuvoje gyvenantys latviai, lenkai bei kitų tautybių žmonės. Sovietmečiu žydų žudynių vietose, ši tragedija buvo pridengta ištrinant tiesą. Buvo rašoma, jog paminklas skirtas Tarybų Sąjungos aukoms atminti. Taigi, tik atgavus nepriklausomybę buvo pradėta atvirai kalbėti, kas čia įvyko, t.y. pradėta kalbėti tik praėjus 45 metams. Aš pati užaugau Gargždų miestelyje, kur kaip istorikai teigia, prasidėjo masinės žydų žudynės Europoje. Paminklas stovi prie pat autobusų stoties. Jis buvo nematomas, niekada nekreipiau į jį dėmesio. Nė karto per istorijos ar lietuvių kalbos pamokas nebuvo minima, jog čia, šalia mūsų, vyko ši tragedija. Tylos uždanga buvo tiršta. Neketinu aprašyti įvykių, kas konkrečiai vyko mūsų šalyje nacių okupacijos metais, tiesiog bandysiu atsakyti į klausimą kodėl tai įvyko? Ir ką daryti, kad tai nepasikartotų?


Jau studijuodama politikos mokslus girdėdavau, jog mūsų Lietuvos geopolitinė padėtis – labai nepatogi, – didelių valstybių kryžkelėje. Kaip išgyventi mažai valstybei, kurią nuolat kažkas siekia prisijungti prie savo teritorijos, arba eina per ją kariaudami su kitomis valstybėmis? Tenka pripažinti, kad prisitaikymas tampa išlikimo garantu. Negali priešintis jėga, privalai įtikti. Taigi, tiek sovietų okupacija, tiek nacių okupacija lietuvių tautoje paliko gėdos žymę. Didžia dalimi, nei vienu nei kitu atveju neparodėme didelio pasipriešinimo. Gyventojai siekė prisitaikyti, kad ir kokia valdžia užimtų mūsų valstybę. O kad gerai gyventum, turėjai kolaboruoti su priešu. Praktiškai tai pagrindinės priežastys, kodėl holokaustas buvo toks masinis Lietuvoje (95 proc. žydų išžudyta). Kaip teigia istorikai, saujelė vokiečių ir prie jų prisidėję lietuvių kolaborantai nebūtų įvykdę tokių masinių žudynių, jei ne masinis lietuvių abejingumas. Žydai taip pat buvo kaltinami abejingumu ir nesipriešinimu. Žydų viduje vyravo nuostata, jog jei jie stengsis įtikti vokiečiams ir taikiai vykdys jų reikalavimus, tai galės išgelbėti savo gyvybes. Vis dėlto tai nepasiteisino. Tik dėl keleto pasiaukojusių lietuvių, nedideliam skaičiui žydų pavyko išsigelbėti. Tuo tarpu lietuvių abejingumas šalia vystančioms žudynėms leido vokiečiams sistemingai ir be didelių problemų vykdyti savo naikinimo politiką. Kaip jau minėjau, šis abejingumas greičiausiai buvo susijęs su siekiu išlikti ir neatkreipti į save okupantų dėmesio. Taip pat vyravęs antisemitizmas ir tikėjimas, jog žydai yra kalti dėl daugelio problemų mūsų visuomenėje, taip pat yra susiję su komunistais bei įvairūs prietarai, atėję iš bažnyčios pusės, jog jie užmušė mesiją bei gaudo vaikus ir kepa jų kraują macuose, tarsi be sąžinės graužimo leido tylomis stebėti įvykius, neprieštaraujant. Kaip bebūtų keista, kai naciai siekė vežti lietuvius darbams į Vokietiją arba naikinti neįgalius vaikus ir suaugusius, visuomenės ir bažnyčios pasipriešinimas buvo didelis. Tačiau žydų klausimu nebuvo jokio organizuoto pasipriešinimo, tik pavienės asmeninės gelbėjimo akcijos.


Taip pat kyla klausimas, kodėl nemaža dalis lietuvių prisidėjo prie nacių. Svarbu paminėti, kad lietuviai nebuvo išskirtiniai visos Europos kontekste. Tik keletui šalių, tokių kaip Danijai ar Italijai, pavyko nors iš dalies pasipriešinti ir apsaugoti savo šalies žydus. Todėl kyla klausimas, koks mechanizmas suveikė tose šalyse, kuriose buvo sunaikinta didžioji dalis žydų?


Remiantis istorikų ir psichologų tyrimais, žudymuose dalyvavo trijų tipų žmonės. Pirmam tipui priklausė užkietėję žudikai, žiauriai ir stropiai vykdę įsakymus. Antroji grupė, pati didžiausia – pilka masė, kurie nejaukiai jautėsi dalyvaudami žudynėse, jiems reikėjo laiko priprasti. Galiausiai ir jie įsitraukdavo aktyviai į žudynes, nes jiems svarbus buvo jų įvertinimas, kad jie nėra silpni ir bailūs. Trečioji grupė, pati mažiausia – tie, kurie norėjo pasipriešinti, bet už tai sumokėjo kainą. Taigi, kalbant apie didžiąją masę žmonių, jiems buvo būdingas prisitaikėliškumas, dažniausiai jie būdavo emociškai nebrandūs, tačiau normalaus intelekto, bet su ryškiu vidinės harmonijos ir stabilumo stygiumi. Taigi, tokio tipo asmenyje, dalyvaujant žudynėse vyko tarsi du procesai, iš vienos pusės, augo vis didesnis priklausomumo grupei jausmas, iš kitos pusės mažėjantis individualios atsakomybės jausmas, kadangi grupė reikalauja tokio elgesio ir nepriima atsisakymo. Žinoma buvo ir kitos priežastys, tokios kaip galimybė praturtėti išvogus nužudytų žydų turtą, tradicinė neapykanta žydams bei įsitikinimas, kad žydai buvo aktyvūs sovietų šalininkai okupacijos metu ir dabar turėjo sumokėti už išdavystę.

J. Walleris daro išvadą: yra keletas etapų padedančių žmogui tapti masinių žudynių dalyviu ar matant žudynes išlikti abejingam, arba net nusisukti apsimetus, kad tai jo visai neliečia. Tai 1) mes ir jie galvojimas; 2) moralės sunykimas; 3) aukų kaltinimas.

1) Žudyti „saviškį“ yra biologiškai, socialiai ir moraliai nepateisinama, tačiau, kai auka tampa viena iš kitų, atsiveria durys būsimam blogio veiksmui pateisinti. Taigi, pradžioje įvyksta socialinė mirtis. Panašiai, kaip miške ar parke stebime pažymėtus medžius, jie trasi dar stovi, bet mes žinome, kas jų laukia, pratinamės gyventi be jų.

2) Moralei sunykus, būsimos aukos moraliai išskiriamos už grupės (ar visuomenės) ribų ir moralinės vertybės bei principai jiems jau nėra taikomi. Taigi, vyksta aukų dehumanizavimas joms prarandant savo žmoniškąjį veidą ir tampant tiesiog objektais. Keičiamas net žodynas, vietoj „žudymo“ vartojama – „susidorojimas“, „netiesioginiai nuostoliai“ arba „specialus elgesys“. Kai kuriuose dokumentuose žydų aukos buvo vadinamos „prekėmis“ arba „krovinys“. Kaip teigia Thomas Kuhne: „degradacija žudikams turi specifinę reikšmę – ji yra konstruktyvi. Ji dalyvius sujungia į kolektyvą ir stiprina jų solidarumą. Sunaikindami savo aukų simbolius, ryšius ir tapatybes, žudikai sustiprina savo kietą moralę, socialinį identitetą. Ir šis solidarumas, priklausymo jausmas, yra svarbiausias faktorius, įgalinantis žmones dalyvauti masinėse žudynėse“.

3) Aukų kaltinimas – labai lengva kaltę perkelti aukoms. Dauguma prisidėjusių prie žudynių pateisino savo elgesį kaltindami žydus, jog jie padarė daug žalos arba kėlė grėsmę kitiems. Taip pat kaltino žydus absurdišku kaltinimu, jog jie lengvai leidosi žudomi, pamiršdami savo pačių elgesį su aukomis.


Labai iškalbingas vieno dalyvavusio žudynėse asmens liudijimas: “mano elgesio jūs neturėtumėte vertinti kaip sadistinio malonumo, nes jei būtų taip, man nebūtų buvę svarbu, ką kankinti – žydą ar krikščionį. Kodėl aš tai dariau? Pabandysiu paaiškinti pavyzdžiu: jūs turite palyginti mano elgesį su berniukų, kurie kankina kačiukus. Tas, kuris prisijungia vėliau, laiko tai gana žiauriu reginiu, bet norėdamas išvengti įspūdžio, jog jam nemalonu, ar parodyti, kad yra silpnesnis, jis dalyvauja ir elgiasi dar žiauriau nei kiti, nors širdies gilumoje suvokia, kad daro kažką negero“.


Galiausiai istorikai daro išvadą – galbūt bauginanti tiesa – mes visi iš esmės galėtume būti ne tik prisitaikėliai, bet ir aktyvūs dalyviai, aktyvūs (masiniai) žudikai.


Todėl man svarbu šiandiena išstoti visos savo tautos akivaizdoje, Dievo akivaizdoje ir žydų tautos akivaizdoje ir prisiimti atsakomybę už pralietą kraują. Danieliaus pavyzdžiu išpažįstant „Mes nusidėjome ir nusikaltome“ ir nebesiteisinti, jog nedalyvavau, arba tai vyko seniai ir geriau pamiršti, gyventi toliau.


Abdijo knyga 10-16


Už žudynes ir smurtą,

padarytą tavo broliui Jokūbui,

rausi iš gėdos

ir būsi sunaikintas amžinai.

Tą dieną, kai laikeisi nuošaliai,

tą dieną, kai svetimieji nešėsi jo turtus

ir svetimšaliai ėjo pro jo vartus

bei metė burtą dėl Jeruzalės,

tu irgi buvai kaip vienas iš jų.

Neturėjai džiaugtis jo nelaime

savo brolio dieną;

neturėjai džiūgauti dėl Judo žmonių

jų žuvimo dieną;

neturėjai išdidžiai kalbėti kančios dieną!

Neturėjai eiti pro mano tautos vartus

jų nedalios dieną;

bent neturėjai džiaugtis Judo nelaime

jo nedalios dieną;

neturėjai grobti jo nuosavybės

jo nedalios dieną!

Neturėjai stotis ant kryžkelių

jo pabėgėlių žudyti;

neturėjai išduoti jo išlikusiųjų

jo kančios dieną!

VIEŠPATIES diena jau arti visoms tautoms!

Kaip tu darei,

taip ir tau bus daroma;

tavo darbai kris ant tavo galvos.

Kaip jūs gėrėte mano šventajame kalne,

taip gers ir visos tautos be perstojo.

Jos gers ir prisigers,

lyg jų niekada nebūtų buvę.








49 views0 comments

Recent Posts

See All

ATGAILA

bottom of page